Viktorina Kriūkų mokykloje

9Sausio 13-ąją Vilniaus zanavykų bendrija Kriūkų mokykloje surengė viktoriną apie pokario Šakių krašto laisvės kovotojus-partizanus, kurioje, be šios mokyklos, dalyvavo Lekėčių mokyklos ir Lukšių Vinco Grybo gimnazijos komandos. Pateikiame sausio 15 d. laikraštyje „Valsčius“ išspausdintą Vaidilutės Milerienės straipsnį apie šį renginį:

Jie mokė mylėti Tėvynę ir laisvę

Sausio 13-oji Kriūkų mokyklos bendruomenei buvo įspūdinga. Moksleiviai ne tik išgirdo liudininkų prisiminimus apie 1991 metų sausio 13-osios nakties įvykius, bet ir apie pokario metų laisvės kovotojus-partizanus.

Rytą Kriūkų mokyklos bendruomenė pradėjo prie degančių žvakučių rato – pagerbė laisvės gynėjus. Prisiminimais pasidalijo mokytoja Vilija Venienė, tą lemtingą sausio 13-osios naktį kartu su tūkstančiais žmonių Lietuvos laisvę gynusi prie televizijos bokšto.

Vidurdienį vaikus bei mokytojus subūrė Vilniaus zanavykai – pirmininkas Kęstutis Vaičiūnas, Albinas Vaičiūnas, Nijolė Baltrušaitytė, Vincas Aleknavičius bei Seimo narys Arvydas Vidžiūnas. Jie atgabeno K. Vaičiūno parengtą parodą „Tauro apygardos Žalgirio rinktinės laisvės kovų takais“. Šešiuose stenduose demonstruojama daug archyvinės medžiagos: 1945-1953 metų partizanų dokumentai, fotografijos. Pristatydama svečius mokyklos direktorė Lilija Liutvinienė kalbėjo: „Lietuvos laisvės išbandymų kelias gana netrumpas. Truko ištisus amžius, sudėta daug žmonių aukų. Taip sutapo, kad Laisvės gynėjų dieną Vilniaus zanavykai pakvietė prisiminti ir kitą laikotarpį, kai reikėjo kovoti už Lietuvos laisvę“.

Kęstutis Vaičiūnas kriūkiečius bei į svečius atvykusius Lukšių Vinco Grybo gimnazijos ir Lekėčių mokyklos moksleivius pirmiausia pasveikino Pergalės dienos proga. „Laisvę visą laiką reikia išsikovoti“, – sakė jis ir pabrėžė, kad pokario partizanai buvo karinė-visuomeninė organizacija. „Jie veikė slaptai, duodavo priesaiką“, – pasakojo K. Vaičiūnas. Parodos sudarytojas akcentavo ir tokius faktus, kurių galbūt nėra istorijos vadovėliuose. Pasak jo, partizanai didelį dėmesį skyrė raštvedybai, įvairiems dokumentams, kad apie kovą už šalies laisvę sužinotų ir ateities kartos. Jis net pagal išlikusį pavyzdį pagamino skritulinį šifrą. Tokį naudojo partizanai, užšifruodami savo pranešimus, kad nesuprastų vietiniai okupantai. Partizanai turėjo ir daug pagalbininkų: ryšininkų, rėmėjų. Vienas parodos stendas skirtas priešams ir jų veiklai. Paroda Kriūkų mokykloje bus eksponuojama dar visą savaitę, kad mokytojai ir mokiniai galėtų išsamiau susipažinti.

Vilniaus zanavykai moksleivius pakvietė ir į viktoriną „Ką aš žinau apie savo krašto laisvės kovotojus-partizanus“. Lekėčių ir Kriūkų mokyklų mokiniai, Lukšių gimnazistai viktorinai ruošėsi iš anksto, jiems buvo pateikta net 10 knygų apie pokario partizanų kovą. Bet atsakyti į vedėjo Kęstučio Vaičiūno parengtus klausimus nebuvo lengva. Vedėjas juos drąsino, sakė, kad visi bus apdovanoti, nes visos trys vietos – o tiek ir yra komandų – prizinės. Geriausiai atsakinėjo Lukšių Vinco Grybo gimnazijos komanda, antri liko kriūkiečiai, o trečiąją vietą užėmė Lekėčių moksleiviai. Pralaimėjusiųjų nebuvo. Renginį apibendrinęs Seimo narys Arvydas Vidžiūnas zanavykų vardu visų trijų mokyklų komandoms padovanojo ekskursiją į Vilnių.

Renginys apie pokario partizanų laisvės kovas buvo ir yra informatyvus, suteikiantis žinių ne tik jaunimui, bet ir mokytojams. „Negalima užmiršti žmonių, kovojusių už Lietuvos laisvę“, – sakė K. Vaičiūnas. – „Jie nereikalavo sau nei postų, nei pinigų. Jie norėjo vieno – kad jų neužmirštume“.

Tauro apygardos kapelionas, štabo narys kunigas Justinas Lelešius-Grafas, kilęs iš Vilkaviškio, žuvęs 1947 metais būdamas vos 30-ies, savo dienoraštyje rašė: „O kad suprastų visiems amžiams tauta, dėl ko mes kraują liejome! Kad negrįžtų į tas pačias klaidas vėl Lietuva, bet aš bijau… Bijau, kad pralietas laisvės kovotojų kraujas praeis veltui: lietuvis vėl nesupras lietuvio, nelaimingieji vėl kentės vargus, turtuoliai vėl atstums vargšą, miestietis vėl nepažins kaimiečio, kuris tą kraštą gynė ir savo kraują liejo, bažnyčios vėl liks tuščios, o smuklėse vėl pasigirs girtos dainos ir triukšmas“.

Kad taip nebūtų, reikia neužmiršti, dėl ko buvo pralietas kraujas pokario metais, 1991 metų sausį. Ir mokyti jaunąją kartą mylėti Tėvynę taip, kaip ją mylėjo žuvusieji už laisvę.

Komentarai uždrausti.