Paminėtos profesoriaus Juozo Pikčilingio 90-osios gimimo metinės

Vasario 19 dieną Vilniaus universitete buvo paminėtos iš Šakių krašto kilusio kalbininko prof. Juozo Pikčilingio 90-osios gimimo metinės. Ta proga universiteto biblioteka atidarė parodą „Kalboje – tautos širdies plakimas: Juozas Pikčilingis (1926–1991)“, surengė minėjimą universiteto Baltojoje salėje.

Parodos atidaryme ir minėjime dalyvavo Vilniaus zanavykų bendrijos nariai Nijolė Baltrušaitytė, Jonas Endriukaitis, Jonas Jurevičius, Laimutė Šitkauskienė, Antanas Andrijonas.

Universiteto bibliotekos fonduose saugoma 2000 prof. J. Pikčilingio archyvo vienetų. Dalelė jo palikimo buvo parodyta surengtoje parodoje: moksliniai darbai, knygos, nuotraukos, laiškai, moksleiviško ir studentiško laikotarpio asmens dokumentai, suvenyrai.

Tarp eksponatų buvo 1945 m. J. Pikčilingio laiškai iš karo frontų tėvui Antanui Pikčilingiui, 1946 m. gruodžio 12 d. įgytas brandos atestatas, jo pačio ranka 1948 m. rašytas gyvenimo aprašymas, 1949 m. studento įskaitų knygelė, 1951 m. liepos 2 d. jam įteiktas Vilniaus universiteto baigimo diplomas, kadrų įskaitos asmens lapas. Profesoriaus brolis Zigmas Pikčilingis parašė atsiminimus „Zigmo Pikčilingio atsiminimai apie brolį Juozą Pikčilingį, jo buvimą vokiečių–rusų fronte“. Juos taip pat buvo galima pamatyti parodoje.

Grupinė nuotrauka parodos stenduose primena Kauno universiteto dėstytojus ir III kurso lituanistikos studentus 1949 metais. Tarp jų – dėstytojai Z. Kuzmickis, N. Šabalina, K. Ulvydas, M. Lukšienė, J. Kabelka, E. Vasiliauskaitė-Žukienė, V. Žukas, I. Kostkevičiūtė, J. Pikčilingis. Tarp Vilniaus lituanistų 1965 metais užfiksuoti S. Renčys, J. Balkevičius, J. Kazlauskas, J. Lebedys, J. Pikčilingis, V. Mažiulis. Nuotrauka iš Rektorato salės primena 1980 metų vasario 19 dieną, kai J. Pikčilingis gynėsi filologijos mokslų daktaro disertaciją: J. Pikčilingis, oficialus oponentas V. Urbutis, J. Lankutis, A. Sabaliauskas, J. Balkevičius.

Ekspozicijoje pateiktuose sąsiuviniuose buvo prof. J. Pikčilingio ranka rašyti straipsniai, užrašytos atskiros mintys, pastebėjimai apie literatūros ir kalbos dienas Šakių rajone – Kriūkuose (1989 06 17), Gelgaudiškyje (1991 05 25).

Parodos atidaryme dalyvavusi prof. Regina Koženiauskienė pasakojo: „Minėdami J. Pikčilingio 90-ąsias gimimo metines, kartu prisimename, kad šie metai yra ir 25-osios jo mirties metinės. Tačiau parodoje eksponuojamas rašytinis ir fotografinis J. Pikčilingio palikimas leidžia bendrauti su juo tiesiogiai ligi pat šių dienų. Iš tiesų pasitvirtina kadaise Profesoriaus lūpomis ištarti žodžiai: nemiršta tas, kuris kalba iš savo knygų puslapių. Gyvas jo mokslinis, kultūrinis, dvasinis darbas tautai.

Vertingi J. Pikčilingio lietuvių kalbos stilistikos mokslo darbai. Turbūt neįmanoma būtų rasti stilistikos srities bakalauranto, magistranto, daktaranto, mokslinininko darbo, kuriame nebūtų cituojamos jo publikacijos, ypač kapitalinis 2 tomų mokslo veikalas „Lietuvių kalbos stilistika“ (1972; 1975). Šį veikalą galima pamatyti kiekvieno stilisto knygų lentynoje arba dar dažniau – ant rašomojo stalo. Šis fundamentalus darbas ir 2010 metais išleistas solidus (703 p.) J. Pikčilingio straipsnių rinkinys „Stilistikos darbų rinktinė“ leidžia susidaryti panoraminį jo mokslinės, pilietinės, visuomeninės, kultūrinės veiklos vaizdą. Iš šių knygų puslapių kalba savito stiliaus mokslininkas, funkcinių stilių teorijos kūrėjas, stiliaus figūrų ir tropų mokovas, stiliaus kultūros ugdytojas, recenzentas, rašytojas ir oratorius, mėgęs kalbėti „žodžiais sparnuotais“. Profesorė pastebėjo, kad J. Pikčilingis gyvena ne tik praeityje, ne tik istorijoje. Ir dabar jis formuoja naują lietuvių kalbos ir stilistikos mokslo veidą. „Man, kaip stilistui, nuolat tenka atsigręžti į jį ir pasitikslinti – ar tuo keliu einu“, – J. Pikčilingis taip sakė apie savo autoritetą kraštietį Joną Jablonskį, kurį vadino „tautos sąžine“. Žodis į žodį tą pačią mintį, tik jau apie patį J. Pikčilingį, šiandien pakartotų jo paties išauginti mokiniai ir įpėdiniai, kurie tęsia Profesoriaus darbą, yra išugdę ir dabar ugdo jaunąją stilistų kartą. Šie mokslininkai eina savais takais, bet jų ištakos – iš J. Pikčilingio vieškelio. Todėl gal ir parodaksalu, bet jo mokiniai panašūs į Profesorių net savo skirtingumu. Jis jų susišnekėjimo matas ir akademinis kriterijus.

Iš J. Pikčilingio biografijos

Profesorius Juozas Pikčilingis gimė 1926 m. sausio 3 d. Šakių rajone, Joniškių kaime. Pradžios mokyklą lankė Naudžiuose ir Sintautuose, 1939 m. įstojo į Šakių ,,Žiburio“ gimnaziją. Teko pergyventi visus karo baisumus . Vokiečiai jį kartu su broliu Zigmu paėmė kasti apkasų. Pavyko pabėgti, bet pakeliui į namus Juozas Pikčilingis pakliuvo į rusų armijos rankas, buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją. Karui besibaigiant, 1945 m. kovo mėnesį Karaliaučiaus srityje buvo sunkiai sužeistas, o 1945 m. vasaros pabaigoje paleistas namo. Baigė ,,Žiburio“ gimnaziją, 1946 m. įstojo į Kauno universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. 1949 m. studijas tęsė Vilniuje ir 1951-aisiais baigė. Kaip gabus studentas buvo paliktas mokytis aspirantūroje ir dėstyti Vilniaus universitete Lietuvių kalbos katedroje; nuo 1954 m. – etatinis dėstytojas, docentas. 1956 m. apgynė disertaciją „Perkeltine reikšme vartojami žodžiai P. Cvirkos kūryboje“. Jau nuo 1955 metų pradėjo skaityti pagrindinį savo kursą – praktinę lietuvių kalbos stilistiką, parengė šio kurso programą.

„Stilistika yra aukščiausias kalbos analizės lygmuo. Ji apima ir žodyną, ir gramatiką, ir iškalbos meną, o netaisyklinga kalba negali būti stilinga“, – sakė J. Pikčilingis.

1959–1968 m. dirbo Lietuvių kalbos katedros vedėju, o 1973–1979 m. išrinktas Filologijos fakulteto dekanu.

Lietuvių kalbos katedrai J. Pikčilingis vadovavo beveik 10 metų, Filologijos fakultetui – penkerius metus. Amžininkai prisimena, kad J. Pikčilingio vadovavimo laikais Lietuvių kalbos katedra buvo gana didelė, joje dirbo kelių kartų dėstytojai: vyresnieji – doc. Pranas Gailius, dėstytojos Anelė Maniukienė, Emilija Orvidienė, Julija Žukauskaitė, kiek jaunesni – docentai Adelė Laigonaitė, Vytautas Mažiulis, Jonas Palionis, Zigmas Zinkevičius, jauniausi buvo Evalda Jakaitienė ir Aleksas Girdenis, Aldonas Pupkis. Katedroje ypač buvo rūpinamasi ateities kalbininkų karta, kasmet po du ar tris jaunus žmones tapdavo aspirantais, kurie neilgai trukus apgindavo mokslines disertacijas (pvz., 1963 metų rudenį katedroje dirbo 7 docentai, 8 vyresnieji dėstytojai ir dėstytojai, dvi laborantės, o mokslo darbui rengėsi net 7 aspirantai).

Filologijos dekanato kolektyvas buvo labai draugiškas: visi susirinkdavo ne tik į posėdžius, dažnai susirengdavo pakeliauti po Vilniaus ir tolimesnes apylinkes, linksmai paklekėdavo per vakarones po apgintų disertacijų, kiekvienais metais kovo 19-tąją smagiai paminėdavo Juozapines. Katedroje atmosfera buvo ne tik darbinga, bet ir jauki, maloni. Prie to daug prisidėdavo J. Pikčilingis. Jis būdavo labai kruopštus, dėmesingas ir atidus žmonėms.

Juozas Pikčilingis yra lingvistinės stilistikos, kaip savarankiškos lietuvių kalbotyros šakos, pradininkas. Šia tema rašė daug straipsnių, dalyvavo televizijos laidose, skaitė paskaitas, vadovavo studentų diplominių darbų rašymui. Išleido knygas: ,,Žodžio aiškumas ir tikslumas“, ,,Žodžių vartojimas perkeltine reikšme: tropai“, ,,Leksinė ir gramatinė sinonimika“, ,,Lietuvių kalbos stilistinė sintaksė: kalbos figūros“, ,,Kas yra stilius“, ,,Lietuvių kalbos stilistika“. Už pastarąjį stilistikos mokslo veikalą J. Pikčilingis 1977 m. gavo Lietuvos valstybinę premiją; 1980 m. vasario 19 d. jį apgynė kaip daktaro disertaciją. Buvo vienas iš akademinės ,,Lietuvių kalbos gramatikos“, ,,Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“, lietuvių kalbos vadovėlių vyresnėms klasėms, ,,Mokyklinio lietuvių–rusų kalbos frazeologijos žodyno“ autorių. 1982 m. pasirodė jo knygelė „Žodžio interviu“, 1988 m. – ,,Sinonimika. Kalbos figūros“, 1989 m. – ,,Kalbos ekspresyvinimo būdai ir priemonės“, 1990 m. – ,,Sparnuotu žodžiu apie žodį“.

Juozas Pikčilingis buvo vienas iš kraštiečių Zanavykų bendrijos kūrėjų, aktyviai dalyvavo jos veikloje, skaitė pranešimus Jono Jablonskio, Antano Tatarės, Prano Vaičaičio, Vinco Kudirkos, Prano Mašioto, Jono Basanavičiaus jubiliejiniuose minėjimuose, literatūros ir kalbos šventėse, daraktorių ir knygnešių pagerbimuose.

Apie veiklos Zanavykų bendrijoje pradžią šios bendrijos garbės pirmininkas Albinas Vaičiūnas pasakojo: „Artėjant Lietuvos valstybės Atgimimui, atsirado galimybė steigti kraštiečių bendrijas ir klubus. 1988 m. vasarą, viešėdamas prof. Juozo Pikčilingio gimtinėje, Joniškių kaime, užsiminiau apie šią galimybę. Profesorius tai minčiai entuziastingai pritarė. Sugrįžus po atostogų į Vilnių, teko ieškoti ir kitų bendraminčių. Tuo susidomėjo ir ,,Mokslo“ leidyklos darbuotoja Antanina Pastarnokienė, Botanikos instituto mokslinis bendradarbis Jonas Jurevičius ir Vilniaus universiteto darbuotoja Audronė Matijošienė. Po kelių šios iniciatyvinės grupės pasitarimų nuspręsta 1989 m. sausio 13 d. sukviesti kraštiečių klubo steigiamąjį susirinkimą. Klubą numatyta pavadinti Jotijos vardu. Su Menininkų rūmų direktore buvo susitarta susirinkimą rengti Raudonojoje salėje. Susirinkimo dieną suėjo tiek daug iš Šakių rajono kilusių kraštiečių, kad tik maža dalis galėjo sutilpti toje nedidelėje salėje. Teko prašyti didžiosios, vadinamosios Baltosios salės. Tačiau tam reikėjo gauti leidimą iš Kultūros ministerijos. Leidimas buvo gautas ir visi sugužėjo į Baltają salę. Na ir joje daug kam teko stovėti, nes susirinko per 600 žmonių.

Į kraštiečių susirinkimą atvyko Šakių rajono vykdomojo komiteto pirmininkas H. Zaremba, rajono partinės organizacijos sekretorė B. Valaitienė, Kultūros skyriaus vedėja J. Martišienė.

Susirinkimą vedė prof. J. Pikčilingis. Jis pasiūlė klubą pavadinti Jotijos vardu, bet H. Zaremba įtikino, kad geriau tiktų zanavykų vardas. Taip daugumos pritarimu mūsų visuomeninė organizacija buvo pavadinta Vilniaus zanavykų klubu. Po poros metų šis pavadinimas kiek pakito ir tapo Vilniaus zanavykų bendrija. Ji buvo įregistruota Lietuvos kultūros fonde. Steigiamajame susirinkime buvo patvirtinti klubo įstatai, numatytos veiklos gairės. Tada iš 17 asmenų buvo išrinkta ir klubo valdyba. Į ją įėjo visi penki iniciatyvinės grupės nariai ir dar 12 kitų garbių mūsų kraštiečių, gyvenančių Vilniuje. Tarp jų – kultūros ministro pavaduotojas Zenonas Grigošaitis, poetas Albinas Bernotas, Muzikos akademijos dėstytojas Paulius Juodišius, Universiteto dėstytojas Ipolitas Ledas, ,,Vagos“ leidyklos vyr. redaktorius Juozas Stepšys, ,,Vakarinių naujienų“ laikraščio redaktoriaus pavaduotojas Antanas Andrijonas, operos solistas Vytautas Bakula ir kiti. Pirmininku išrinktas Albinas Vaičiūnas, sekretore – Antanina Pastarnokienė, pirmininko pavaduorojais – Albinas Bernotas ir Gintautas Tamulaitis. Pirmaisiais mėnesiais klubo valdyba rinkdavosi ,,Vagos“ leidykloje arba Vilniaus knygynų direkcijoje“.

1988 m. J. Pikčilingio iniciatyva buvo įkurta Gimtojo žodžio bičiulių „Aidija“. Prasidėjus Lietuvos Atgimimo Sąjūdžiui, nuolat rūpinosi lietuvių kalbos atgimimu, puoselėjimu, jos gyvavimu.

Profesorė Evalda Jakaitienė knygoje „Gyvenau… Ir dar noriu“ (2012) rašė: „Mat mūsų stilistikos grandas buvo ne sausas mokslininkas teoretikas, o kalbos kultūros plačiąja prasme ugdytojas ir puoselėtojas: jis rašė visiems, kam jo žodis galėjo būti paveikus ir naudingas. Novatoriškus savo mokytojo darbus aukštai įvertino jo mokiniai ir pasekėjai (užtenka žvilgtelėti į Juozo Abaravičiaus, Audronės Bitinienės, Kazimiero Župerkos, Vaidos Kna-bikaitės, Albinos Šiupinienės publikacijas; o štai Regina Koženiauskienė surinko ir vienoje knygoje ,,Stilistikos darbų rinktinė“ (2010) paskelbė visus savo mokytojo straipsnius ir jos įžanginiame straipsnyje parašė jautrią, išsamią jo gyvenimo ir darbų apžvalgą).“

 

Komentarai uždrausti.