Vlniaus zanavykų bendrijos valdybos nario, profesoriaus Juozo Mureikos interviu „Respublikos“ laikraštyje

mureikaNeseniai knygynų lentynas pasiekė filosofijos profesoriaus habilituoto humanitarinių mokslų daktaro Juozo Mureikos veikalas – „Estetologijos įžvalgos“, kuriuo mokslininkas steigia visiškai naują mokslo discipliną, skirtą būtent žmogaus dvasinių galių ugdymui.

„Tai mokslas, patariantis, kaip žmogui auklėti savo sielą ir protą, idant nevirstų padaru, galinčiu žudyti vaikus“, – paprašytas nusakyti estetologijos esmę, „Respublikai“ atsakė J.Mureika.

– Esate naujo mokslo – estetologijos kūrėjas. Paaiškinkite, kuo ypatingas šis mokslas ir kam jis reikalingas.

– Na, kiekvienas mokslas iš kitų išsiskiria savo tiriamuoju objektu: lingvistika, pavyzdžiui, tiria kalbą, logika – žmogaus mąstymą… O štai estetologija tiria pajautą – vieną svarbiausių žmogaus dvasinių galių, įprasminančių mums šį pasaulį ir mūsų pačių buvimą jame. Būtent pajauta leidžia žmogui atpažinti vertybes ir suteikia galią jam kurti, ugdyti patį save.

– Pajautas neišvengiamai gimdo bet kuri mūsų gyvenimo akimirka, bet koks mūsų susidūrimas su tikrove – pokalbis su žmogumi, matytas įvykis, perskaityta knyga, nikstelėta koja?..

– Taip. Pajautos objektu, tiesą sakant, gali tapti visas pasaulis – nelygu tik kiek esi pasauliui jautrus, kiek šis tavo gebėjimas ištobulintas… Pajautos galia, be abejo, žmogaus yra paveldima genetiškai – kaip emocinis fondas, kitos unikalios mūsų smegenyse prigimtinai funkcionuojančios struktūros, tačiau ją mums išlavina ir ugdo būtent išoriniai veiksniai – kultūrinė žmogaus aplinka, šeima, visuomenė…

Augantis vaikas mato, kaip tėvas elgiasi su jo mama, ir labai gerai jaučia, ar ji yra gerbiama kaip moteris, ar ji užjaučiama, ar jai padedama… Visa tai vaiką kuria – padeda jam pasirinkti savąjį santykį, emociją bendraujant su artimaisiais, su moterimis, su jį supančiu pasauliu… Vaikas labai gerai jaučia, kada yra mylimas, kada – atstumiamas, ir pagal šias pajautas nesąmoningai programuoja save – renkasi, kaip elgsis vienoje ar kitoje gyvenimo situacijoje, kokie bus jo prioritetai, siekiamybės, charakteris, bendravimo būdas, pomėgiai, gabumai, moralinės nuostatos, pažiūros…

Pajauta kaip dvasinė galia yra visų mums egzistuojančių prasmių kilmės šaltinis. Būtent nuo konkretaus žmogaus patirto išgyvenimo priklausys, kurie įvykiai, daiktai, žmonės taps jam svarbūs, kurie ne. Juk būtent prasmė yra kiekvieno konkretaus žmogaus dvasinis instrumentas, kuriuo jis reguliuoja savo santykius su visu jį supančiu pasauliu ir savimi pačiu.

Taigi, tirdama pajautą, estetologija įgyja galimybių atrasti prasmių kilmę, nustatyti jų vaidmenį asmeniniame žmogaus gyvenime ir atpažinti visuotinai žmonėms svarbius dalykus – vadinamąsias vertybes, kaip antai gėris, grožis, meilė, tiesa…

Svarbios mums yra ir nacionalinės, ir kultūrinės, ir moralinės, ir socialinės vertybės, tačiau estetologijos mokslas leidžia išsiaiškinti patį vertybių tapsmo vertybėmis mechanizmą – iš kur vertybės ateina ir kaip prigyja konkretaus žmogaus dvasiniame pasaulyje.

– Vienas dalykas – vertybes žinoti, o visai kitas – jomis kliautis. Čia kaip ir su Dešimčia Dievo įsakymų – kiekvienas juos galime išvardyti atmintinai, tačiau argi jų laikomės?

– Štai čia ir užčiuopėme esminį estetologijos nagrinėjamos problemos mazgą. Švietimo sistema yra linkusi tiesas žmogui brukti per jėgą, tarsi manydama, kad jeigu su vertybėmis – na, kad ir su minėtaisiais Dešimčia Dievo įsakymų – supažindinsime žmogaus protą, paskui jau pakaks vien griežto paliepimo ir jis jų laikysis. Betgi – ne.

Iš esmės estetologija ir yra reikalinga tam, kad atsakytų į klausimą, kodėl, net ir žinodamas tiesas, žmogus jomis nesikliauja. Ogi todėl, kad kiekvienam žmogui yra būtina, kad visos tos tiesos, dėsniai ir vertybės būtent jam įgytų asmeninę prasmę. O šitai atsitinka ne tada, kai žmogus protu tiesą supranta, bet tik tada, kai jis visa tai pajaučia, pats išgyvena.

Na, pavyzdžiui, galima ilgai ir nuosekliai vaikui aiškinti, kad privalu būti jautriam, gailestingam, neskriausti gyvulėlių… Vaikas tai įsidėmės ir vėliau, paklaustas, galės tai pakartoti. Bet ar šitai įsirašys į jo širdies atmintį, ar virs gyvenimo nuostata? Nežinia.

O štai jeigu tas pats vaikas perskaitys Jono Biliūno „Kliudžiau“ – visas tas tiesas jis ne sužinos, o išgyvens. Teko matyti, kaip šis kūrinys pravirkdo skaitytojus? Tad štai – tokios ašaros kaip tik ir liudija įvykusią pajautą, kurios metu vaikas jau ne sužinojo apie gailestingumą, o tiesiog patyrė, kas tai yra, kaip jis veikia ir kuo svarbus.

– Jei teisingai suprantu, šis mokslas gebėtų grumtis ir su turbūt esmine visos mūsų epochos problema – sielų rambėjimu, jausmų nekroze, susvetimėjimu, įsisenėjusia žmonijos yda pasaulį mėginti pažinti išimtinai vien protu?

– Būtent. Jei žmogui susitinkant su tikrove pajauta neįvyksta, ima tuštėti ir pati žmogaus gyvenimo sąvoka, ima vėsti, irti individo santykiai su jį supančiu pasauliu, gyvenimas žmogui sukelia vis mažiau emocijų, mažėja galimybių žmogui pasijusti vertingam, reikalingam, laimingam…

Vis didesnę dvasinio žmogaus gyvenimo dalį ima okupuoti intelektualizmas. Tai patvirtina ir mūsų mokyklų programos – liūto dalis tenka gamtos, matematikos ir technikos mokslams, o humanitariniams telieka trupiniai. Tai didžiulė klaida. Tik humanitarinės disciplinos suteikia žmogui galimybę pažinti savąsias dvasines galias, jas ugdyti, atpažinti vertybes ir jomis kliautis…

Šie dalykai subtilūs ir iš pirmo žvilgsnio atrodo abstraktūs, bet būtent dėl nesuvoktos dvasinės žmogaus ugdybos svarbos atsiranda labai konkrečios ir labai šiandien aktualios problemos, tokios kaip savižudybių gausa, nutautėjimas, atsaini emigracija, suirusi šeimos institucija, beglobiai vaikai, narkomanija, asocialumas, augantis nusikalstamumas…

Dar vaikas būdamas, tamsiais ir šiurpiais pokario laikais ne kartą mačiau aikštėje gulinčius sušaudytus ir išniekintus Lietuvos rezistentų kūnus.Teko dalyvauti sušaudytos šeimos: tėvo, motinos ir jų dviejų vaikų laidotuvėse. Vienas berniukas buvo iš mano klasės. Štai tuomet pirmą kartą gyvenime ir uždaviau sau klausimą, ilgainiui atvedusį mane į filosofiją, o dabar – ir į estetologiją: kas turi įvykti žmogaus sieloje ir prote, kad jis virstų padaru, galinčiu žudyti vaikus? Kur ta riba, kurią peržengęs žmogus jau tampa nebe žmogumi? Kaip reikia žmogų apsaugoti – kas neleistų jam tos ribos peržengti? Būtent – to žmogaus pajautos, jo išgyventos vertybės.

Kartą, meno kritikui pareiškus, kad nevertina – nes visiškai nesupranta – P.Pikaso paveikslų, dailininkas jo paklausė: „O kaip jus mokė suprasti meno kūrinius?..“ Ir iš tiesų – jo niekas nemokė. Nemokė ir mūsų. Nemokė suprasti ne tik meno kūrinių, bet ir savęs pačių.

Manau, kad būtina tai daryti.

– Mokslas, neleidžiantis žmogui užmiršti, kad jis – žmogus. Sutinku, tai labai svarbu, tačiau kaip ketinate estetologiją pritaikyti praktikoje?

– Mokslo, kaip tam tikros žinių sistemos, realizavimas visada yra lėtas procesas. Estetologijos prigijimo proceso tempas priklausys pirmiausia nuo to, kaip ji bus suprasta mokslų sistemoje. Pats manyčiau, kad estetologijos specialistai turėtų būti rengiami Filosofijos fakultete. Jie savo ruožtu turėtų rengti pedagogus, kurie estetologijos principų jau paisytų dirbdami mokyklose su moksleiviais.

Tačiau, manau, Lietuvos pedagogams pakaktų įdėmiau perskaityti „Estetologijos įžvalgas“, idant tą patį kasdienį savo darbą galėtų dirbti šiek tiek kitaip – daugiau paisydami dvasinės žmonių ugdybos principų.

– Išvardykite vertybes, kurios šiandien yra labiausiai atstumtos ir suniekintos mūsų šalyje ir mūsų laike?

– Labiausiai nukentėjusios šiandien yra tokios vertybės kaip sąžiningumas, gailestingumas, atjauta, dėkingumas, gėdos pojūtis… Netgi didžiosios visuotinės vertybės: laisvė, teisingumas, tiesa, kurių, regis, nė vienas žmogus nemėgintų nuneigti, šiandien, deja, yra deformuotos – pakeistomis, susiaurintomis arba suabstraktintomis prasmėmis… Na, pavyzdžiui, kad ir laisvė. Šiandien ji jau ima reikšti tiesiog teisę elgtis kaip užsimanius. Kodėl taip nutiko? Todėl, kad ši vertybė imta traktuoti be santykio su priederme, pareiga ir atsakomybe.

Beje, ir pačią atsakomybę ėmėme suvokti iškreiptai. Šiandien bežinome jau tik politinę ir baudžiamąją atsakomybės atmainas. Sakykit, o kurgi dingo moralinė?

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“

Komentarai uždrausti.